Sąlygos mokėti išeitinę išmoką Darbo
kodekse ir kituose įstatymuose nustatytos išeitinės išmokos tikslas –
finansiškai paremti tuos asmenis, kurie praranda darbines pajamas, kai
su juo nutraukiama darbo sutartis ne dėl jų kaltės. Išeitinė išmoka yra
garantinio pobūdžio, ji nėra darbo užmokestis (atlyginimas už darbą) ir
skirta įstatymų nustatytais atvejais atleistam iš darbo darbuotojui,
kad šis turėtų lėšų pragyventi, kol įsidarbins kitoje darbovietėje. Dėl
šios priežasties išeitinė išmoka, kaip garantinė išmoka, yra
prilygintina darbo užmokesčiui.
Išeitinės
išmokos mokėjimas yra siejamas su atleidžiamo asmens kaltės dėl
atleidimo iš darbo nebuvimu. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129
straipsnį ir pagal DK 136 str. 1 d. 6 punktą, išmokos dydis priklauso
nuo darbuotojo nepertraukiamojo stažo trukmės toje darbovietėje (DK 140
str. 1 d.). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo (LAT) senatas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr.
44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties
nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129
straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte išaiškino, kad tuo
atveju, kai norima nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino
pabaigos, jeigu darbdavio iniciatyvos pasireiškimo momentu likęs šios
sutarties termino laikas yra trumpesnis nei darbuotojui taikytinas
įspėjimo terminas, darbdavys sumoka darbuotojui jo vidutinį darbo
užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką. Iš šio išaiškinimo
išplaukia, kad, tokiu atveju nutraukus darbo sutartį pagal DK 129 str.
5 dalį, atleidžiamam iš darbo darbuotojui išeitinė išmoka nepriklauso. Bendrovės
vadovą atšaukus iš pareigų ir tuo pačiu jį atleidus iš darbo, išeitinės
išmokos mokėjimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į vadovo kaltės
buvimą veikoje, dėl kurios yra atšaukiamas iš tų pareigų. Taip LAT,
kasacine tvarka nagrinėdamas ieškovės V. M. grąžinimo į darbą bylą,
nurodė, kad įmonės vadovui, atšauktam iš pareigų pagal Akcinių
bendrovių įstatymo (Žin., 2003, Nr. 123-2274 ir kt.) 36 str. 3 dalį,
išeitinė išmoka nepriklauso, jeigu tokio atšaukimo pagrindas yra jo
kalti veiksmai. Ir atvirkščiai, nenustačius atšaukto iš įmonės vadovo
pareigų asmens veiksmuose kaltės, jam tokia išmoka priklausytų (LAT
2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007). Dviejų mėnesių išmoka
DK 140
str. 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, atleidžiant iš darbo
darbuotojus ne dėl jų kaltės Darbo kodekso XII skyriaus ketvirtame
skirsnyje („Darbo sutarties pasibaigimas“) ir kituose įstatymuose
nustatytais atvejais, jiems išmokama dviejų mėnesių jų vidutinio darbo
užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės
sutartys nenustato kitaip. Kartu šioje teisės normoje nustatyta, kad
išeitinė išmoka nemokama, kai darbo sutartis su darbuotoju nutraukiama
pagal DK 125 straipsnį (šalių susitarimu), 126 straipsnį (suėjus darbo
sutarties terminui), taip pat pagal 127 str. 1 dalį, kai darbuotojo
prašymu nutraukiama (ne)terminuota darbo sutartis be svarbių priežasčių. LR
darbo kodekso trečios dalies komentaro autoriai (2 tomas, 162 psl.)
nurodo, kad išeitinę išmoką reikia mokėti nutraukus darbo sutartį pagal
DK 136 str. 1 d. 2, 3, 4 ir 6 punktus ir to paties straipsnio 2
dalį, taip pat pagal DK 139 straipsnį. Manome, kad tokia išmoka
darbuotojams dar priklausytų, kai darbo sutartis su jais nutraukiama
pagal DK 127 str. 2 dalį ir 136 str. 1 d. 5 punktą. Visais čia
paminėtais atvejais išmokama darbuotojo dviejų mėnesių jo gauto
vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka; ji nėra didinama
atsižvelgiant į turimą nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Išmokos didinimas Vadovaujantis
DK 140 str. 1 dalimi, nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva
pagal DK 129 straipsnį ir pagal 136 str. 1 d. 6 punktą, atleidžiamam
darbuotojui išmokama išeitinė išmoka (išskyrus jau minėtą DK 129 str. 5
dalies atvejį), kurios dydis priklauso nuo to asmens
turimonepertraukiamojo stažo trukmės toje darbovietėje. Turint
nepertraukiamąjį darbo stažą: 1)
ne didesnį kaip 12 mėnesių (iki vienų metų), mokama vieno mėnesio
darbuotojo vidutiniodarbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka; 2) nuo 12 iki 36 mėnesių (nuo 1 iki 3 metų) – dviejų mėnesių; 3) nuo 36 iki 60 mėnesių (nuo 3 iki 5 metų) – trijų mėnesių; 4) nuo 60 iki 120 mėnesių (nuo 5 iki 10 metų) – keturių mėnesių; 5) nuo 120 iki 240 mėnesių (nuo 10 iki 20 metų) – penkių mėnesių; 6) didesnį kaip 240 mėnesių (didesnį kaip 20 metų) – šešių mėnesių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Darbo stažas norint padidinti išmoką DK
30 str. 4 punktas nepertraukiamąjį darbo stažą apibūdina kaip laiką,
dirbtą vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse,
įstaigose, organizacijose, jeigu darbuotojas iš vienos darbovietės į
kitą buvo perkeltas darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais,
nenutraukiančiais darbo stažo, arba kai pertrauka tarp darbų neviršija
nustatytų terminų.Vadovaudamasi DK 30 str. 2 dalimi, LR Vyriausybė 2003
m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 (Žin., 2003, Nr. 73-3374) patvirtino
nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo tvarką iš valstybės ar
savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir
organizacijose(toliau – Tvarka). Kitose darbovietėse darbuotojų
nepertraukiamasis darbo stažas skaičiuojamas pagal tose darbovietėse
galiojančios kolektyvinės sutarties nuostatas. Kai darbovietėje nėra
kolektyvinės sutarties arba ji nereglamentuoja darbuotojų
nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo tvarkos, darbuotojų
nepertraukiamasis stažas, vadovaujantis analogijos principu, turėtų
būtiskaičiuojamas pagal minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 940 patvirtintą tvarką. Pagal šios tvarkos 7 ir 8 punktus į nepertraukiamąjį darbo stažą įskaičiuojamas: –
laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (jeigu darbo
santykiai toje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nebuvo nutrūkę ar
darbo santykiai nebuvo nutrūkę dėl įmonės, įstaigos, organizacijos
savininko pasikeitimo, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimo,
padalijimo, išdalijimo ar prijungimo prie kitos įmonės, įstaigos ar
organizacijos); –
laikas, dirbtas keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš
vienos darbovietės į kitą perkelta darbdavių susitarimu ar kitais
pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo; –
laikas, kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta
(pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis, įskaitant laiką,
kurį darbuotojas atleistas nuo darbo valstybinėms arba visuomeninėms
pareigoms atlikti pagal DK 183 straipsnį (jam sugrįžus į darbą,nepertraukiamasis darbo stažas sumuojamas); –
laikas, kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta
(pareigos) ir mokama stipendija arba kitos išmokos; laikas, kurį
darbuotojas gavo ligos pašalpą; nėštumo ir gimdymoatostogų ir atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, laikas; – visų rūšių poilsio laikas, nurodytas DK 157straipsnyje; – mokymosi atostogos; –
nemokamos atostogos iki 30 kalendorinių dienų (DK 184 str. 1 d. 3 ir 6
punktuose nurodytais atvejais tokių atostogų trukmė gali būti ir
ilgesnė); – neatvykimas į darbą administracijai leidus ir kai kurie kiti laikotarpiai. Išmokos dydis pagal kolektyvinę sutartį DK
140 str. 2 dalis nustato, kad kiti įstatymai ir kolektyvinė sutartis
gali nustatyti ir kitokio dydžio išeitines išmokas. Vadovaujantis DK 61
str. 1 dalimi, kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytos tik tokios
sąlygos, kurios nepablogina darbuotojų padėties, palyginti su
veikiančiais teisės aktais. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad
kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytos tik didesnės išeitinės
išmokos tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama ne dėl darbuotojo
kaltės (DK 140 str. 2 d.). Tokios didesnės išmokos negali būti
nustatytos kolektyvinėse sutartyse, sudaromose įstaigose ir
organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių
irValstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės
įsteigtų fondų lėšų. Išmoka įmonės bankroto ar likvidavimo atveju Įmonių
bankroto įstatymo (Žin., 2001, Nr. 31-1010 ir kt.) 10 str. 7 dalyje
nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą,
įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o paskirtas įmonės
administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo
sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu. Šiuos asmenis atleidus
iš darbo, jiems nemokamos išeitinės išmokos ir kompensacijos, išskyrus piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Pagal
minėto įstatymo 13 str. 4 dalį administratorius per tris darbo dienas
nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto
procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos raštu įspėja įmonės
darbuotojus apie būsimąjį darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo
dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis.
Vadovaujantis šio įstatymo 19 str. 2 dalimi, atleistiems iš
bankrutuojančios įmonės darbuotojams išmokama dviejų mėnesių jų
vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Ji nedidinama
atsižvelgiant į turimą toje darbovietėje nepertraukiamąjį darbo stažą. Seimas
2005 m. gegužės 12 d. priimtu įstatymu dėl Darbo kodekso pakeitimo ir
papildymo (Žin., 2005, Nr. 67-2400) nustatė, kad tuo atveju, kai darbo
sutartis su darbuotoju nutraukiama pagal DK 136 str. 1 d. 6 punktą
(likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus kitas asmuo nebuvo
įpareigotas vykdyti jo darbo prievoles), atleistam iš darbo darbuotojui
išeitinė išmoka mokama atsižvelgiant į jo toje darbovietėje turimą
nepertraukiamąjį darbo stažą. Taigi, nors įmonės bankrotas savo
teisinėmis išdavomis iš esmės nesiskiria nuo įmonės likvidavimo, tačiau
atleidžiamiems iš darbo darbuotojams išeitinė išmoka apskaičiuojama skirtingu būdu. Išmokos sąsaja su kitais mokėjimais 2004
m. kovo 4 d. LAT yra pateikęs išaiškinimą A3-100 („Teismų praktika“,
Nr. 21, 2004 m.), kuriame nagrinėjamas išeitinės išmokos mokėjimas tuo
atveju, kai teismai taiko alternatyvųneteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo grąžinimą į darbą. DK
297 str. 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš
darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką,
tačiau teismas konstatuoja, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali
būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių
priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos
dirbti, priimamas sprendimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą
neteisėtu ir darbuotojui priteisiama DK 140 str. 1 dalyje nustatyto
dydžio išeitinė išmoka (jeigu jis nėra jos gavęs) ir dar vidutinis
darbo užmokestis užpriverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Be
to, kai neteisėtai atleistas iš darbo darbuotojas iki bylos dėl
grąžinimo į darbą nagrinėjimo dienos įsidarbina kitoje darbovietėje,
čia gautas jo darbo užmokestis neįskaitomas į jam priteistiną
išeitinę išmoką grąžinimo į darbą atveju. Tokią nuostatą yra pareiškęs
LAT, kasacine tvarka nagrinėdamas ieškovo L. V. grąžinimo į darbą bylą.
Šioje byloje atsakovas UAB „Žvėryno klinika“ teigė, jog esą darbuotojo
teisė į išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės
pravaikštos laiką bei pačios priverstinės pravaikštos konstatavimas
priklauso nuo aplinkybės, ar darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba
ir gauna darbo užmokestį kitoje darbovietėje. LAT Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad aptariamų išmokų
dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatyme, kuriame nenurodytos
jokios galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po
neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo
užmokestį (LAT 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-153/2009),taip pat žinotina, kad 2009 m. birželio 18 d. įstatymu
Nr. XI-306, įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d. (Žin., Nr. 77-3170),
pakeistas Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnis. Jis dabar
nustato, kad bedarbiui, atleistam iš darbo (tarnybos) ir gavusiam
išeitinę išmoką arba šalių susitarimu kompensaciją, nedarbo draudimo
išmoka skiriama ne anksčiau kaip praėjus tiek kalendorinių mėnesių po
darbo sutarties nutraukimo (atleidimo iš tarnybos), už kiek mėnesių
vidutinio dasrbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija
jam buvo išmokėta. Išmokos dydžio apskaičiavimas Išmokant
išeitinę išmoką, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas
pagal trijų paskutinių kalendorinių mėnesių iki atleidimo jo gautą
uždarbį, remiantis LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr.
650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326 ir kt.) nustatyta tvarka. Jei darbuotojas
buvo įspėtas apie atleidimą iš darbo, laikotarpis, pagal kurį
apskaičiuojama išeitinėišmoka, gali būti trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš įspėjimo įteikimo mėnesį. Siunčiant
„Sodros“ teritoriniam skyriui 2-SD formos pranešimą apie darbuotojo
atleidimą iš darbo (Žin., 2007, Nr. 68-2711), jam išmokėtos piniginės
sumos, kaip išeitinė išmoka ir jos padidinimas pagal stažą toje
darbovietėje, žymimos darbuotojo atleidimo iš darbo dieną, jųneišdėstant atskirais kalendoriniais mėnesiais. DK
226 straipsnis neleidžia daryti išskaitų iš išeitinės išmokos, ši
nuostata pakartota ir CPK 739 straipsnyje. Darbuotojo gauta išeitinė
išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgyta, išskyrus
atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta
sąskaitybos klaida(CK 6.241 str. 1 d. 4 p.). Kaip
apskaičiuojama išeitinė išmoka tuo atveju, kai iš darbo atleidžiamas
darbuotojas vienu metu turi kelias darbo sutartis toje pačioje
darbovietėje, o darbo stažas pagal atskiras sutartis yra skirtingas?
Teisinėje literatūroje kartais nurodoma, kad nepertraukiamasis darbo
stažas turėtų būti apskaičiuojamas atskirai pagal kiekvieną darbo
sutartį. Manome, kad tokie samprotavimai nėra paremti teisinėmis
normomis, nes ir DK 140 str. 1 dalis, ir LR Vyriausybės 2003 m. liepos
18 d. nutarimas Nr. 940 nustato, kad apskaičiuojant darbuotojui
išeitinę išmoką atsižvelgiama tik į jo turimą nepertraukiamąjį darbo
stažą toje darbovietėje, o ne į darbo trukmęeinant atskiras pareigas. Išmokų terminai ir atsakomybė už jų pažeidimą 2009
m. liepos 23 d. LR Seimas priėmė Darbo kodekso papildymų ir pakeitimų
įstatymą Nr. XI- 404, jis įsigaliojo 2009 m. rugpjūčio 4 d. (Žin.,
2009, Nr. 93-3993). Šio įstatymo 5 straipsniu laikinai pakeista ir DK
141 str. 1 dalis. Dabar ji nustato, kad darbdavys privalo visiškai
atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną,
jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta
kitokia atsiskaitymo tvarka. Jei darbuotojui priklauso ne mažesnė kaip
penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka,
darbdavys šią išmoką savo sprendimu gali išmokėti ne vėliau kaip per
tris mėnesius nuo atleidimo iš darbo dienos, išmokos sumų mokėjimą
išdėstydamas lygiomis dalimis ir ne rečiau nei kas mėnesį. Įstatymu
Nr. XI-404 nustatytas pinigų išmokėjimo buvusiam darbuotojui išdėstymas
galioja iki 2010 m.gruodžio 31 d., o nuo 2011 m. sausio 1 d. vėl galios
iki šio įstatymo įsigaliojimo buvusios Darbo kodekso teisės normos. Jeigu
darbdavys įstatymo nustatytu laiku neatsiskaito su atleistu iš darbo
darbuotoju ne dėl pastarojo kaltės, taikoma DK 141 str. 3 dalyje
įtvirtinta sankcija – darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo
užmokestis už uždelstą laiką. Ši teisės norma nustato tam tikrą
mechanizmą, kurį taikant yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas
darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, ir
kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju iki
galo neatsiskaito jo atleidimo iš darbo dieną. Kad ši teisės norma
galėtų būti taikoma, reikia konstatuoti: pirma, neatsiskaitymo laiku
faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės.
Taigi nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. LAT
bylų nagrinėjimo kasacine tvarka praktikoje yra konstatavęs, kad DK
141str. 3dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą
uždelstą atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais
atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas
jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu
atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo
užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141str. 3dalį mokėtinos
išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už
uždelstą laiką (LAT 2009 m. liepos 7 d. nutartis Nr. 3K-3-305/2009
ieškovės D. J. byloje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ). LAT
nurodė, kad, jeigu darbo santykiai nutrūksta ir neišmokamos su darbo
teisiniais santykiais susijusios išmokos, taikytinas ne Delspinigių
nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą
įstatymas Nr. I-1214, bet CK 6.210 ir 6.261 straipsnių normos,
reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino
praleidimą, bei CK 6.37 str. 2 dalies norma, įtvirtinanti procesines
palūkanas už priteistą sumą (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis Nr.
3K-3-625/2008 ieškovo A. Č. byloje dėl palūkanų priteisimo). Pagal
CK 6.210 straipsnį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs
skolininkas (darbdavys) privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas
už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar
sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai byla iškeliama teisme,
tuomet taikomos CK 6.37 straipsnyje nurodytos procesinės palūkanos,
kurios apskaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t. y. ir nuo
pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinėsskolos), ir papildomai, pavyzdžiui, nuo delspinigių, palūkanų ir pan.
Šaltinis Pačiolis – Juristas
|