Teisines konsultacijos

 

Ekonominės krizės sąlygomis šalyje dažnai su darbuotojais yra nutraukiami darbo santykiai, tačiau įmonės, įstaigos ir organizacijos (toliau – įmonė) įstatymo nustatytu laiku finansiškai ne visuomet laiku atsiskaito su atleidžiamais iš darbo darbuotojais. Ši aplinkybė ir paskatino publikacijoje panagrinėti klausimus, susijusius su darbdavių atsakomybe, kai jie laiku neatsiskaito su atleidžiamais iš darbo darbuotojais.

 

Pažymėtina, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas: žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų. Iš to išplaukia, kad teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama naudojant kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtas precedentines nutartis. Todėl šios publikacijos pagrindiniai teiginiai būtent ir yra paremti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT), kasacinės instancijos teismo, priimtomis atitinkamomis nutartimis.

 

 

Darbo kodekso (DK) 141 str. 1 dalis įpareigoja darbdavį visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymai ar darbdavio ir darbuotojo susitarimai nenustato kitokios atsiskaitymo tvarkos. Jei darbuotojui priklauso ne mažesnė kaip penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, darbdavys šią išmoką savo sprendimu gali išmokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo atleidimo iš darbo dienos, išeitinės išmokos sumų mokėjimą išdėstydamas lygiomis dalimis ir ne rečiau nei kas mėnesį (2009 m. liepos 23 d. įstatymo Nr. XI-404 redakcija, Žin., 2009, Nr. 93-3993).

 

Praktikoje dažni atvejai, kai nutraukiant darbo sutartį darbuotojo nėra darbe, nes jis, pavyzdžiui, yra teismo nuteistas ir atlieka bausmę arba ilgą laiką serga, daro pravaikštas ir pan. Tokiam darbuotojui turėtų būti raštu pranešta apie darbo sutarties pasibaigimo aplinkybes ir teisinį pagrindą bei apskaičiuotą darbo užmokestį ir kartu pasiūlyta nedelsiant atsiskaityti su darboviete, o jam neišmokėti pinigai laikomi įmonės depozitinėje sąskaitoje.

 

DK 206 straipsnis nustato, kad minėtais atvejais atleistam iš darbo darbuotojui darbo užmokestis išmokamas per vieną dieną nuo tos dienos, kurią jis pareikalavo su juo atsiskaityti. Darbuotojui mirus, jam priklausantis darbo užmokestis ir kitos pinigų sumos išmokamos mirusiojo šeimos nariams arba tiems asmenims, kurie jį laidojo, ne vėliau kaip per tris darbo dienas, pristačius mirties faktą patvirtinantį dokumentą.

 

 

DK 207 straipsnyje nustatyta, kad, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą Nr. I-1214 (Žin., 1996, Nr. 20-521 ir kt.). Jame nurodyta, kad, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios (išskyrus socialinio draudimo) išmokos, kartu su jomis darbuotojui po 7 kalendorinių dienų turi būti apskaičiuojami ir sumokami dar ir delspinigiai, kurių dydis nuo 2009 m. vasario mėnesio yra 0,07 procento nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną (SADM 2009 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. A1-27, Žin., 2009, Nr. 12-473).

 

Įmonei iškėlus bankroto bylą arba pradėjus bankroto procedūrą ne teismo tvarka, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas bankroto bylos iškėlimo (kreditorių sprendimo bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka priėmimo) dieną. Be to, kasacinėje praktikoje konstatuota, kad delspinigių skaičiavimas taip pat nutraukiamas tą dieną, kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo (LAT 1999 m. gegužės 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-177/1999; 2002 m. sausio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-30/2002 ir kt.). Tokiu atveju atsiranda darbdavio pareiga mokėti buvusiam darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą laiką atsiskaitant su atleistu iš darbo darbuotoju ir dar palūkanas pagal Civilinį kodeksą (CK).

 

 

Seimas 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188 (Žin., 2005, Nr. 67-2400) papildė ir DK 141 straipsnį nauja trečia dalimi, kurioje nustatyta, kad, atleidžiant darbuotoją iš darbo ir uždelsus su juo atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką. Ši teisės norma nustato tam tikrą mechanizmą, kurį taikant yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, ir sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju iki galo neatsiskaito jo atleidimo iš darbo dieną.

 

LAT yra nurodęs, kad, norint taikyti DK 141str. 3dalį, būtina konstatuoti: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, kad darbdavys nekaltas dėl neatsiskaitymo. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik konstatavus darbuotojo kaltę. Jeigu nagrinėjamu atveju darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui atsiranda neigiamos pasekmės dėl neatsiskaitymo laiku (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis ieškovo A. Č. civilinėje byloje dėl darbo užmokesčio, bylos Nr. 3K-3-625/2008).

 

Tokia darbdavio pareiga mokėti buvusiam darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką atsiskaitant su jau atleistu iš darbo darbuotoju egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo. Šios darbdavio pareigos nepašalina ir ta situacija, kai atleidžiamas iš darbo darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus teisme nagrinėtinam ginčui, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisinis pagrindas darbdavio atžvilgiu taikyti DK 141 str. 3 dalyje nustatytą sankciją (LAT 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008 dėl ieškovo P. M. atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu).

 

 

DK 141 str. 3 dalis nurodo, kad, kai uždelsiama atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką. Šioje teisės normoje darbdaviui taikytina sankcija nėra siejama su darbuotojui laiku nesumokėtos sumos dydžiu, todėl tokios pozicijos laikėsi ir kasacinis teismas; tai matyti iš toliau pateikiamų pavyzdžių. LAT, kasacine tvarka nagrinėdamas ieškovo J. A. bylą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, nurodė, kad byloje nagrinėjamo ginčo aspektu DK 141 str. 3 dalis ginčo teisinį santykį reglamentuoja tiesiogiai ir išsamiai. Tai, kad DK nenurodo aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką ir DK 141 str. 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga. Aptariamos išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką – nustatytas įstatymo ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes teigiant priešingai būtų paneigiamas įstatymas (LAT 2006 m. birželio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-400/2006). Tokią pačią poziciją šis teismas išsakė ir 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, nagrinėdamas ieškovės R. R. bylą Nr. 3K-3-491/2006, 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, nagrinėdamas ieškovės V. M. bylą Nr. 3K-3-260/2007, ir kitose bylose.

 

Tačiau pastaraisiais metais LAT pozicija šiuo klausimu iš esmės pakito. Dabar šis teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas darbo bylas, yra išaiškinęs, kad, jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelstą laiką atitiks teisės normos tikslus. Bet jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141str. 3dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas, taikant vien gramatinį šios normos aiškinimą, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos taikymą darbdaviui.

 

Taip LAT, kasacine tvarka nagrinėdamas bylą pagal ieškovės D. L. ieškinį, nurodė, kad DK 141 str. 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelstą laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelstą laiką. Taigi nustatę, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, teismai turi taikyti DK 141 str. 3 dalyje nurodytas pasekmes, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis (LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-82/2008).

 

Tokia pati LAT pozicija yra pareikšta ir kitose kasacine tvarka išnagrinėtose bylose (pavyzdžiui: LAT 2008 m. gegužės 12 d. nutartis ieškovo P. M. byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutarts ieškovės D. J. byloje Nr. 3K-3-305/2009 ir kitose kasacinėse bylose).

 

Kaip minėta, teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama naudojant kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtas precedentines nutartis. Todėl manytume, kad sprendžiant uždelsto atsiskaitymo su atleistais darbuotojais klausimus būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija, išsakyta pastarojo laikotarpio kasacinėse nutartyse.

 

 

Darbo užmokesčio mokėjimas yra piniginė prievolė, o kai darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai nutrūksta, jiems turi būti dar taikomos ir CK normos, ginančios kreditoriaus turtinius interesus. Tai reiškia, kad, nutrūkus darbo santykiams ir neišmokėjus išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, taikytinas ne Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas, bet CK 6.210 ir 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, ir CK 6.37 str. 2 dalies norma, įtvirtinanti procesines palūkanas už priteistą sumą (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis ieškovo A. Č. byloje dėl palūkanų priteisimo, bylos Nr. 3K-3-625/2008).

 

Pagal CK 6.210 straipsnį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Esant tęstinei piniginei prievolei (periodinėms išmokoms), palūkanų dydis kiekvienu konkrečiu momentu apskaičiuojamas ne nuo visos skolos pagal pagrindinę prievolę sumos, bet tik nuo tuo momentu esančios skolos sumos (t. y. šiuo atveju atsakovas po vieno mėnesio buvo uždelsęs sumokėti tik vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą, po dviejų mėnesių – dviejų ir t.t.). Šios palūkanos priteisiamos ne už darbo, bet už kalendorines dienas, tačiau tik iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme numatytus atvejus, kai jos skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo.

 

Kai byla iškeliama teisme, taikomos CK 6.37 straipsnyje nurodytos procesinės palūkanos, kurios apskaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomos sumos, pavyzdžiui: delspinigių, palūkanų ir pan.

 

 

Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 41-4 str. 1 dalis nustato, kad darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių litų. Pagal to straipsnio antrą dalį, jeigu tokius pat veiksmus padarė asmuo, baustas administracine nuobauda už šio straipsnio pirmoje dalyje nurodytus pažeidimus, jam skiriama nuo penkių iki dešimties tūkstančių litų dydžio bauda.

 

ATPK 41-4 str. 3 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už tyčinį darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimą arba darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimą – už šiuos pažeidimus skiriama nuo dešimties iki dvidešimties tūkstančių litų dydžio bauda. Jeigu tokius pat veiksmus padaro asmuo, baustas administracine nuobauda už šio straipsnio trečioje dalyje nurodytus pažeidimus, jam skiriama nuo dvidešimties iki penkiasdešimties tūkstančių litų dydžio bauda (ATPK 41-4 str. 4 d.).

                                                                                                                                                                            Juristas 2010 07 01